Dabar sėdžiu ir galvoju, kad reikia būti visišku idiotu, jog per tokį trumpą laiką beprotiškai susižavi visiškai nepažįstamu žmogumi. Po kiek laiko pajauti ir iš jo pusės susižavėjimą Tavimi, bet nereikia iškart imti ir tirpti. Nereikia. O kodėl aš taip dariau? Kai dabar sau sakau, jog to nereikėjo, kodėl? Visada taip. Padarai, o tik paskui pagalvoji, kaip viskas iš tiesų turėjo būti. Gundė ir viliojo Tavo įvairiausi žodžiai sklindantys iš Tavo smulkių lūpų, šildė ir leido maloniai jaustis Tavo rankų prisilietimai, Tavo mažyčių ir tų tamsoje juodų, bet dienos šviesoje žalių akių žvilgsnis. Viskas atrodė, kaip kokia pasaka, viskas buvo taip gerai, kad net per gerai. Bet tai tiesiog buvo. Nesigailiu dėl nieko, kas buvo įvykę, tik dabar pagalvoju, kodėl vis dėl to brangų laiką skiriame tiems žmonėms, kurie taip greitai pasielgia visiškai atvirkščiai, nei buvo dieną prieš. Labai giliai įstrigo Tavieji žodžiai "Ar norėtum, jog Tave mylėčiau?", ir greitai smūgis atvirkščiu būdu "Tiesiog ne ir viskas."
Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!